Tu gali būti, kuo tik nori! Bet pirma pasitikrink Facebook grupėje

Paskutinius dvejus metus vis mažiau noriu dirbti savo srityje.  

Po universiteto greit radau darbą IT – analitike ir dirbu jau beveik šešis metus. Mokykloje man gerai sekėsi viskas išskyrus fizika, o plano neturėjau, tad stojau į „perspektyvią“ specialybę ir buvau įsitikinus, kad darbas biure yra būtent tai, ko man reikia.  

Mėgstu dirbti komandoje, o ir pirmieji projektai buvo įdomūs. Tačiau po kiek laiko pradėjau jausti, kad šis darbas manęs visai neišpildo – tiesiog turiu sumokėti nuomą. Ir keltis tapo daug sunkiau. Ir, regis, neturėjau, kuo skųstis: gera alga, geri kolegos, darbas (lyg ir) įdomus, bet mane ištisai kamavo jausmas, jog tai - ne mano kelias.

Teko ilgokai pakrapštyti galvą ir pasigadinti nervų, kol kilo kelios idėjos, kas mane domina ir kur save matau. 

Aš nuo pat vaikystės rašau. Dėl to kalta mano senelė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, kuri ir įskiepijo meilę kalbai ir literatūrai. Mes kartu kurdavom pasakas, aš rašydavau knygas (na, žinot, kai perkirpi sąsiuvinį pusiau ir išeina knygutė), galvoje sukdavosi išgalvotos istorijos. Tas paralelinis pasaulis mano galvoje visada buvo be galo man brangus – Milda fantazijų šalyje. 

Deja, bet baigus mokyklą, labai greitai nustojau rašyti. Laiką atėmė studijos, nauji draugai, nauja šalis. Tačiau dabar, prisiminus meilę žodžiui, net suspurdėjo širdis. Taigi, ėmiau veikti!

Aš puikiai supratau, kad tekstų kūrėjo be patirties tikrai nenorės niekas samdyti, todėl vienoje Facebook grupėje paskelbiau įrašą apie tai, jog ieškau praktikos, mėgstu rašyti ir norėčiau pamėginti. Bandžiau pašmaikštauti apie gyvenimo krizę ir tik pažiūrėkit, kas iš to išėjo!

Beje, čia jau redagavau įrašą, tai pirminių klaidų nesimato. Yra viena klaidelė, kurią palikau tam, kad diskusija nesibaigtų.

Ir tada pragaro vartai atsivėrė. Ir iš jo vienas po kito pradėjo ropštis kalbos sergėtojai.

Pirmas komentaras po mano postu - ir man buvo parodyta klaida. 

Bent jau aš taip maniau. Jau ruošiausi pataisyti ir padėkoti, bet tada komentarą parašė kitas žmogus su nuorodą į vlkk ir paaiškėjo, kad visgi mano išsireiškimas “už poros savaičių” nors ir yra ne pats gražiausias, tačiau vartotinas. 

Milda 1: kalbos sergėtojai 0.

Net du kartus buvau pataisyta dėl žodžio medijos. “Mane domina socialinės medios”- parašiau. Praleidau “j”. Taip, klaida - nesiginčysiu.

Milda 1: kalbos sergėtojai 1.

Gerai, šita klaida yra žiauri. Žodį “redagavimas” parašiau su “e” -“redegavimas”. Ironiška. O gal ikoniška? Čia, turbūt, kaip pasiskelbi, kad esi bėgikas ir sugebi per pirmus tris žingsnius užkliūti už savo paties kojos ir tėkštis veidu į asfaltą.

Nu, c’mon kam nepasitaiko?

Milda 1: Kalbos sergėtojai 2

O štai šis komentaras yra mano mėgstamiausias! Siūlymas prisiminti visus šiuos žmones, kai man reikės redagavimo paslaugų. Mhm, tikrai. Samdysiu aš konkurentą, kai pati geroje pastraipoje padarau tik tris klaidas. Manau, puikiai ir be jų tvarkausi.

redEguojanti (o gal ir degreduojanti) grafomanė.

Be to, čia padaryta fakto klaida. Tai, ko man reikia, yra kalbos stilistas. Jis ištaiso gramatines klaidas. O aš noriu būti redaktorė pagal apibrėžimą iš terminų žodyno:

• leidinio (knygos, žurnalo, laikraščio), laidos (radijo, televizijos) vadovas, patvirtinantis jo turinį: Vyriausiasis redaktorius, atsakingasis (atsakomasis) redaktorius.

• veikalo spaudai, laidos rengėjas, redaguotojas.

Gerai, jau gerai, čia bandau išsivartyti. Kalbėdama apie redagavimą ir turėjau omeny, kad noriu taisyti, koreguoti tekstus. Tik gal labiau stiliaus klaidas, performuluoti sakinius, atrasti tą patį tinkamiausia žodį. Šis round'as baigiasi lygiosiomis.

Tarpinis rezultatas yra toks -Milda 1: Kalbos sergėtojai 2.

Tiesioginis atsakymas po šiuo komentaru (nueikite pažiūrėti dar kartą, verta!) yra tikrai skaudus smūgis. 

Aš netiesiogiai buvau išvadinta grafomane. Ir man teko tai googlinti, nes visiškai nenutuokiau, ką tai reiškia. Ar tikrai turėčiau rašyti, jei negaliu atsimėtyti verbaliomis sniego gniūžtėmis?

Pagal lietuvių kalbos žodyną: “Grafomanas — (grafo- + gr. mania — potraukis, beprotystė) — žmogus, apimtas literatūros kūrinių rašymo manijos, bet neturintis gabumų kurti.” Tai čia taip apibūdinami netalentingi kūrėjai bendrinėje kalboje. Tokie kaip aš, kurie MĖGSTA rašyti, bet šito nesugeba.

Tačiau komentaro autorė yra preciziška: “Grafomanija taip pat yra liga”. Spėju, ji apeliuoja į mano psichinę sveikatą. Ir iš tiesų, grafomanija yra ir psichiatrinė liga, kai žmogus rašo nerišlius sakinius, jo tekstų neįmanoma suprasti. Galiu nuraminti, neseniai turėjau tikrai kruopščią mano psichinės sveikatos apžiūrą ir man yra diagnozuota:

• Valgymo sutrikimas
• lengva depresija
• iškreiptas požiūris į savo kūną

Bet ne, grafomanija nėra man nustatyta. Net nežinau, kaip paskirti šį tašką. Sau, nes nesergu ar komentatoriai už geranorišką, bet nesėkmingą bandymą diagnozuoti man ligą? Jei jau prakalbome apie emocinę sveikatą, norėčiau paminėti, jog šis žmogus, radęs man diagnozę, figuruoja trijose iš penkių mano padarytų screenshotų. Ar didybės manija irgi liga? 

Šitas komentaras yra top'as. Tiesiog. WOW. Ne todėl, kad kažkas labai originalaus, tačiau po juo užvirė labai didelė diskusija. Labai malonu, kad atsirado žmonių, kurie mane užstojo ir įsivėlė į šią painiavą. Tikrai didelis ačiū!

Ne, negalėtų. Ačiū už dėmesį.

O dabar pažiūrėkite, kur klaviatūroje yra išdėstytos raidės “o” ir “u”. Moterišką ir vyrišką giminę puikiausiai skiriu nuo pirmos klasės. Todėl net nešvaistysiu jėgų, bandydama įrodyti, kad užsiauginau per ilgus nagus, kurie man trukdo, ir tai buvo spausdinimo klaida. Atiduodu tašką be kovos.

Milda 1: kalbos sergėtojai 3.

Bet šioje diskusijoje apie gimines, likau nesupratus, ar aš papūga ar analfabetė? Ar du viename. Kaip tirpi kava? Ir, tiesą sakant, jaučiuosi laisva, bet ačiū, kad apie mano laisvę pagalvojate. Laisvę visiems!

Oooo Dieve, nu aš type'inti nemoku, ok?!

Ir visgi sulaukiau ir daug gražių žinučių bei palaikymo, kad noriu keisti savo sritį. 

Ir nors iš pradžių tikrai suabejojau, ar dar rašysiu, nes juk akivaizdžiai to nemoku, nusprendžiau, kad geriau jau būti laiminga grafomane nei visą gyvenimą galvoti, ar kažkas būtų išėję.

 

O apibendrinant Facebook diskusiją, tiesiog paliksiu šį screenshot'o čia. Iškalbingiau ir už tūkstantį žodžių. Amen.

Manęs nepapjovė — vis dar rašau.

Ir tik pažiūrėkit į mane – aš ne tik rašau, bet turiu ir savo skiltį! Ir nors iš šios istorijos dabar galiu pasijuokti, visgi, prisipažinsiu, kad mane nustebino toks atsakas į mano įrašą. Taip, sutinku, privėliau klaidų – neprofesionalu. 

Tačiau juk tai tebuvo vienas vienintelis įrašas, kuriame atvirai pasakiau, kad ieškau praktikos. Gailestingumo nesulaukiau. Ir man pasisekė, kad mano artimiausia aplinka palaiko norą rašyti, padrąsina ir paskatina. Visada sulaukiau tik pritarimo, kad rašyti sugebu, turiu tam talento. 

Kiekviena nauja pradžia yra baugi.

Man pasisekė, jog man artimi žmonės laiko mano užnugarį. O jeigu būtų buvę kitaip? Jeigu aš būčiau vienui viena su savo tikslu? Baimės ir abejonės ir taip jau kamuoja, neleidžia užmigti, o žengus pirmąjį žingsnį dar gauni ir tarsi patvirtinimą, kad tikrai nesugebėsi.

Vis klausiu, kodėl mes taip elgiamės?

Kodėl jaučiame pasitenkinimą baksnodami vieni į kitų klaidas, paslapčiomis triname rankas, kai kolegai nepasiseka. Juk tai nepadaro mūsų automatiškai geresniais. Ar tai yra konkurencija? Baisu įsileisti kitą žmogų į rinką, nes jis, galbūt, atims duonos kąsnį? O gal tai mūsų lietuvių mentalitetas? Smagu, kai kaimyno gramatika šlubuoja?

Kai Facebook grupėje „Merginos Vienoje“ parašiau, kad norėčiau pasikalbėti su merginomis, dirbančiomis reklamos srityje ar rašančiomis tekstus, atsiliepė tikrai ne viena.

Ir jos visos negailėjo patarimų, kaip pradėti, pasidalino kursus, paslaptimis, kaip įkainoti savo darbą ir visos skatino imtis to. Sulaukiau begalės komplimentų, kad mano noras visiškai keisti darbą yra toks drąsus ir įkvepiantis. Ir man tapo ramiau. Net jeigu kartais sunku tuo patikėti, bet visada tavo kelyje atsiras žmonių, kurie tavimi patikės. Aš tikiu! Eik ir užkariauk pasaulį, jei net neskiri vyriškosios ir moteriškosios giminės!

Nori keisti profesiją, bet nežinai, kaip tam pasiryžti?

UOGA UOGA įkūrėja Lena Sokolovska papasakojo, kaip ji metė gerai apmokamą darbą ir nuo 0 pradėjo savo verslą.

Jeigu gali ji, gali ir tu!

https://kadaraidarykgerai.lt/lena-sokolovska