Mūsų tai nesustabdė, o tik įkvėpė naujam projektui

Daug metų dirbau tarptautinėje viešbučių grandinėje kol atsibodo sėdėti biure be langų.

Nors ir labai mylėjau savo darbą, nusprendžiau keisti kryptį - išėjau būti gide ir kelionių vadove (leisti laiką gryname ore, kuriame nėra darbo valandų nuo 8:00 iki 17:00 ir eilių maisto prekių parduotuvėse). Sėkmingai dirbau (ir dirbu) šį darbą - vedu ekskursijas Lietuvoje ir dirbu kelionių vadove po visą centrinę rytų Europa, Skandinaviją ir Rusiją. 

Keletą metų padirbusi ir įsipatoginusi šioje profesijoje, su buvusiu partneriu nusprendėme, kad reikia atidaryt Itališką kepyklą. Gavome savo svajonių patalpas, prisikvietėme italus - šefus, kad boot camp stiliumi apmokytų VISŲ itališkų kepinių gudrybių, kurių buvome išmokyti ir mes Ir po mėnesio startavome.

Sukūrėme dizainą, interjerą, meniu, įdarbinome darbuotojus, gavome licenzijas. Viską pasidarėme per mėnesį. 

Pusantrų metų buvome geriausia kepykla Vilniuje.

Keldavomės 4val., ryto, minkėme tešlas, kepėme aštuonias skirtingas duonas, bandeles, rankomis darėme croissant'us, tortus. Turėjome viską - išskyrus miegą. Deja prispaudus finansiniams sunkumams, dėl aukštos nuomos kainos senamiestyje, teko keisti kryptį.

Draugai (irgi restorano savininkai) pasiūlė šalia jų esančias laisvas patalpas. Dar tada jos latrodė abai prastai ir buvo niekam neaktualioje Savičiaus gatvėje.

Tada prasidėjo linksmoji dalis. 

Netrukus paaiškejo, jog gatvę savivaldybė tvarkys iš pagrindų. Iškasė iki pat vamzdžių ir dirbo visą vasarą. Gali įsivaizduoti, kiek mes ir dar kiti 4 restoranai turėjome klientų tą vasarą, kai važinėdavo buldozeriai, praėjimas tapo vienos plytelės pločio, o kvėpuoti išvis nebuvo kuo.

Mūsų tai nesustabdė, o tik įkvėpė naujam projektui.

Visi restoranai susivienijo su gyventojais ir gatvės aktyvistais, papirkome gatvės darbininkus kasdieniais pietumis, kad jie baigtų darbą valanda anksčiau ir užpiltų savo darbo vietą bent žvyru. 

Mums pavyko.

Nuo penktos valandos atidarydavome vieną didelį restoraną STATYBŲ aikštelėje, visi keturi restoranai susinešdavo savo baldus ir sustatydavo ant  žvyro. Klientai galėjo užsisakyt, ką nori ir iš kur nori, svarbiausia - kad sėdėtų. 

Ilgai nereikėjo laukti kol mūsų sąmokslas pasiekė portalų antraštes ir mero ausį - gavome daug liaupsų už drąsą bei iniciatyvos ėmimąsi, o ne verkšlenimą, todėl leidome sau inicijuoti derybas su savivaldybe, kad šią gatvę, po remonto visai uždarytų nuo automobilių eismo. Iš pradžių gavome palaiminimą tik savaitgaliams, tačiau dabar visada gatvė yra uždaryta nuo transporto. Savičiaus gatvės bendruomenė sutvirtėjo, restoranai vis dar susineša savo stalus į krūvą ir gali užsisakyti ką tik nori iš kur nori.

Šį projektą iškeičiau į savo naują Gidų Akademiją.

Pirmą gidų ir kelionių vadovų ruošimo mokyklą Lietuvoje, kuri "nebekeps" gidų pagal nusistovėjusį modelį nuo 1993m. Įkuriau gidų akademiją ir bendruomenę, kuri taps naujos kartos gidų ir kelionių vadovų mylimiausia vieta, - suburs, padės, konsultuos ir lavins. 

Turbūt numanai, jog visas šitas rollercoaster'is nepraėjo be mental health iššūkių apie kuriuos, žinau, kad tau, kaip ir man svarbu pasakoti.