Kaip išsivaduoti iš „tobulumo“ rėmų ir nebijoti suklysti?

Labas, noriu su tavimi kai kuo pasidalinti. Gal ir tu čia atrasi šiek tiek savęs.

Nuskambės keistai, bet mane labai pykdo draugių ir aplinkinių moterų nepasitikėjimas savimi. Jų įstrigimas. Lyginimasis viena su kita ir visomis nepažįstamomis socialinių tinklų žvaigždėmis. Net rašydama šį tekstą, jaučiu pykčio bangas pirštų galiukuose!

Universitete pirmo kurso paskaitų ciklą dėstė, ilgą laiką dirbusi Vogue skiltyje, redaktorė. Apie moterų žurnalus ji sakė taip: jie sukurti priversti mus blogiau apie save galvoti. Kodėl? Nes tada skubate pirkti reklamuojamus produktus.

 Instagram pasaulis irgi taip veikia!

Ar saugote ten save? Kaip jaučiatės žiūrėdamos į neįtikėtinai gražias (ir dažnai visažisčių ir stilisčių pagražintas) nuotraukas? 

Viskas su tuo gerai. Nors save filmuoju be filtrų, man labai patinka pasipuošti fotosesijai. Myliu save ir leidžiu sau žydėti.

Kaip mes gyvename?

Nuolat galvojame, kad dar esame nepakankamos. Nuolat žvilgčiojame, ką daro kiti. Krūpčiojame nuo minties, ką jie apie mus pagalvos, vietoj to, kad susikoncentruotume į tai, kas iš tiesų svarbu. 

Numojame į save ranka. Galimybių, kurių esame vertos, geriau atsisakome, nei leidžiame sau pabandyti, suklįsti, gal net apsikvailinti, bet judėti į priekį, dovanoti sau laisvę ne tik kažką pradėti, bet dar ir susimauti! Neišdrįstame pasiimti to, kas mums priklauso. Esame įsitikinusios, kad niekada neišmoksime visko, kad sukurtume sėkmingą verslą. Todėl net nepradedame. Ahhh, jūs jau pykstat? Aš tieisog kunkuliuoju!

Mokykloje mus išmokė būti tobulomis dešimtukininkėmis. 

Turėjome būti geros, paklusnios, klausyti kitų ir tiesti ranką tik tada, kai tikrai žinojome atsakymą. Net ir tos, kurioms iki geriausių pažymių buvo toli, išmoko žaidimo taisykles. Niekas mūsų labiau nesužalojo, nei geros mergaitės amplua. 

Man moterims norisi išrekti - o ko nori jūs? 

Ne ką tu manai iš tavęs tikisi tavo viršininkas, šeima, draugės ar tavo Instagram sekėjai. Ko tu nori? Ir tada, nusimetus visus “ką kiti pasakys” savęs suvokimo sluoksnius ir paklausti – ar tu žinai, kas esi? 

Kai terapijos kabinete priėjau prie šio klausimo, suakmenėjau:

Esu populairios laidos vedėja - visi manimi žavisi, bet man pačiai laida nusibodo. Bijau kažką keisti, nes nežinau, ką noriu daryti toliau. Kaip aš išeisiu į niekur? Visi galvos, kad mane atleido! Vedu kitą laidą populiarioje tinkalaidėje, bet išties stebiu, kaip moterys, kuriomis žaviuosi kuria verslą, kurį norėčiau kurti aš, tačiau kartoju sau, kad pati nesugebėčiau.

Esu su vyru, kuris manęs toli gražu ant rankų nenešioja, tačiau pokyčių bijau. O gal geriau taip ir nebus? Tačiau sugebėjau išeiti. Kad ir į tuščią draugės bute esantį kambarį, kur nebuvo baldų, o sodo gatvės plaštakės tiesiai po mano langu aptarnaudavo savo klientu… Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti planuojamom vestuvėm su vyru, kurį myliu ne toksiška, sveika ir tvaria meile.

Esu dirbusi darbą, kurio negalėjau pakęsti. 

Ryte pirkdavau sau brangią kavą ir saldžias bandeles, nuotaikai pasikelti, o kelias iki darbo pro Vilniaus senamiestį buvo tyro oro gūsis beviltiškoje mano dienoje. Kai pasivaikčiojimas iki biuro tampa vienintelis tavo džiaugsmas, o visa likusi diena - kančia, tada supranti, kad delsi priimti svarbius sprendimus. 

“Visada prisimink, jei kažko nekeiti, tu tai renkiesi” - šią gyvenimą keičiančią citatą pasakė geniali mitybos specialistė, kuriai esu labai dėkinga.

Šiandien didžiausias mano tikslas - negrįžti į tuos gyvenimo laikotarpius, pavyzdžiui, nekenčiamą darbą, kuriame stebėjau gyvenimą bėgantį pro šalį. Žinojau, kad esu ne ten, kur galėčiau ir turėčiau būti, bet bijojau imtis veiksmų. Bijojau suklysti, nes juk buvau išmokinta aukštai kelti ranką ir siekti tobulybės.

Noriu, kad visos moterys išsilaisvintų iš begalinio noro įtikti ir pajaustų savo vertę. 

Aplinkinis pasaulis turi tenkinti jus. Nemeluoju, taip tikrai gali būti.

Jei pavyko man - pavyks ir jums.

https://kadaraidarykgerai.lt/rasa-jusionyte