Darboholizmas 21a. – kaip neperdegti?

XXI a. labai daug žmonių susiduria su darboholizmu. 
 
Kai kuriose rinkose ar šalyse, tai yra netgi išaukštinama. Kadangi gyvenu Skandinavijoje, pastebiu, jog čia vyrauja kiek sveikesnis požiūris į darbą ir jo balansą. Bet jei pažvelgtume į Ameriką, ten gyvenimo tempas ir darbas turi visai kitą apibūdinimą ir žmonės didžiuojasi tuo, jog daug ir sunkiai dirba.
 
Šiais laikais mes esame pratę savo gyvenimą lyginti su kitų kuruojamu gyvenimu  socialiniuose tinkluose. 

Būtent dėl to, kartais žmonėms atrodo, jog reikia dirbti dar daugiau, jei tikrai nori turėti tai, ką turi kiti.

Nuo pat mažumės matydavau abu tėvus sunkiai dirbančius. 

Tėtis dažnai dirbdavo viršvalandžius, o mama, nusipirkusi pirmąjį kompiuterį, po darbo freelancindavo iki vėlaus vakaro. Aš užaugau matydama, jog daug dirbant galima pasiekti savo svajones ir turėti tai, ko nori.

Sakyčiau, jog požiūris į darbą mūsų šeimoje visuomet buvo pozityvus. Tai reiškia, jog jei kas nors daug dirbdavo, kiti suprasdavo kodėl ir niekada to nekvestionuodavo.

Mano karjera prasidėjo nuo darbo bare.

Atvykusi į Daniją, pirmąjį darbą susiradau po metų, kuomet labai norėjau pradėti pati save išsilaikyti. Buvo labai sunku, nes tiek pats darbas, tiek kita kultūra visuomet vesdavo iš komforto zonos.

Po kurio laiko atsirasdavo įvairiausių mažų darbelių ar projektų, susijusių su rinkodara, bet niekuomet ilgam. Po metų, toliau aplikuodama į skirtingas pozicijas, gavau darbą kitame Danijos mieste.

Pamenu, jog daugelis draugų klausdavo: nejaugi tau bus verta, nejaugi tikrai tiek laiko praleisi traukinyje, jog ten nuvyktum? 

Bet aš buvau gana atkakli ir tikėjau, kad tai man atvers naujų galimybių duris.

Pradėjau dirbti su rinkodara ir į darbą vienerius metus traukiniu keliaudavau 5 ryte dukart per savaitę.

Viskas baigėsi tuo, jog po studijų gavau darbo pasiūlymą ten dirbti pilnu etatu, ir skirtingai nei daugelis mano draugų, po studijų jau turėjau puikią darbo vietą. Būtent tuomet supratau, kad kartais trumpalaikiai sunkumai ir nepatogumai gali atsipirkti ilgalaikėje perspektyvoje.

Ten pradirbusi 3 metus pradėjau aktyviai naudoti LinkedIn socialinį tinklą, kurti turinį.

Tuo pačiu metu pastebėjau, kad rinkoje vis didėjo LinkedIn komunikacijos ir reklamos poreikis, o tuometiniame darbe jau buvau pasiekusi aukščiausią poziciją, kurią galėjau pasiekti per 3 metus.

2019 metų Liepos 1 dieną su bendra įkūrėja Giedre atidarėme savo įmonę pavadinimu Linkedist, kurioje iki šios dienos dirbame su įvairiausiomis įmonėmis ir jų LinkedIn komunikacija.

Manau, jog dirbu daug.

Darbo valandų tikrai neskaičiuoju ir jei kažkas paklaustų, kiek laiko aš dirbu, nelabai žinočiau, ką atsakyti. 

O kodėl daug dirbu tiksliai pasakyti vis dar negaliu, nes tam gali būti keletas priežasčių:

• Mano tėvai visą savo gyvenimą daug dirbo ir aš pasąmonėje seku jų pavyzdžiu.
• Man patinka daug veikti, nes jaučiu malonumą, kai vakare galiu pažvelgti į sąrašą, kuriame beveik visos užduotys buvo atliktos.
• Kadangi turiu savo įmonę, žinau, jog niekas kitas man algos nesumokės, ir jei noriu užsidirbti, turiu (ypač pradžioje) į tai įdėti daug darbo. Yra begalė dalykų, kurių aš vis dar mokausi, pvz, apskaita ir finansai - ir tai reikalauja papildomų darbo ir mokymosi valandų.
• Turiu didelius tikslus, link kurių judu atliekamo darbo pagalba.

Kad esu darboholikė supratau, kai vieną sekmadienį nuėjau į vietinę kavinukę suvalgyti pusryčių ir paskaityti knygos. 

Pamenu, kad galvoje sukosi mintys apie darbą, nenuveiktas užduotis ir, jog negaliu ilgai ten užsisėdėti, nes nebeliks laiko darbams. Tada ir supratau, jog jei sekmadienio rytą man sunku atsipalaiduoti ir negalvoti apie darbą, situacija yra kiek rimtesnė, nei aš galvojau.

Šiuo metu, aš tikrai myliu darbą, bet šie santykiai nėra geri ir gal net kažkiek toksiški. Kiek keistai skamba. Manau, jog mano požiūris į darbą yra pozityvus, bet santykiai su juo nesubalansuoti.

Man atitrūkti nuo darbo padeda:

1. Sportas. Šią vasarą pradėjau užsiiminėti vandenlenčių sportu ir jis man buvo puikiausias spendimas kelionėje į labiau balansuotą draugystę su darbu. Manau, jog ir toliau tai man bus geriausias sprendimas norint atitrūkti nuo darbų.
2. Meditacija - Wim Hoff kvėpavimo pratimai padeda išsklaidyti visas mintis apie nenuveiktas užduotis ir ypač jei juos atlieku prieš miegą.

Svarbiausia pabandyti stebėti savo elgesį ir mintis.


Aš žinojau ir jaučiau, kad mano ryšys su darbu nebuvo pats geriausias, bet tik pradėjusi analizuoti savo mintis ir tai, kaip jaučiuosi ne darbo dienomis supratau, jog reikia kažką keisti. Tad jei manote ir pastebite, jog gal būt dirbate per daug, pasistenkite stebėti save ne darbo dienomis ir pamatysite gal tai padės jums suprasti ar vertėtų ką nors pakeisti.

Ir jei manai, jog esi darboholikas:

rask naujų hobių ar susipažink su žmonėmis, kurie yra iš visai kitokių sričių nei tu. Tai tikrai padės tam tikrais momentais visai negalvoti apie darbą ir sekančias užduotis.