Atviras klausimas: moterys moterims darbe - priešės ar draugės?

Aš - moteris vyrų pasaulyje.

Kai pasakau, jog dirbu IT srityje (esu IT analitikė) sulaukiu nuostabos. Antras klausimas dažniausiai skamba taip: “Bet tu dirbi daugiausia su vyrais...?” O tada su nuostaba lieku aš. Niekada nesupratau, kas čia tokio išskirtinio. Tarsi aš būčiau kitokio kalibro moteris. Tarsi mano darbas būtų sunkesnis, nes didžioji dauguma dirbančių yra vyrai. Lyg į darbą turėčiau eiti apsišarvavus, nes lendu į drakonų irštvą. Na, kartais taip jausdavausi, bet, matot, vyrai niekada nebuvo laikomi problema. Aš nuo jų nebuvau nukentėjusi.

O štai moterys - visai kas kita.

Moterys neretai apsunkindavo mano darbo dieną. Niekaip negalėjau to suprasti. Aš tikrai manau, kad mums, moterims, labai svarbu palaikyti vienai kitą. Nesuprantu, iš kur kyla ta keista konkurencija. Kodėl? Kada mes to išmokstam? Gal ir naivu taip manyti, bet juk vietos po saule užteks visiems.

Garsiai su kolegėmis šnekėdavome apie tai, kad turim laikytis kartu, nes mes esame vyrų pasaulyje (nors nei viena nesupratom, kuo blogas tas “vyrų pasaulis”). Juk kitaip neišgyvensime viena be kitos. Deja, buvo atvirkščiai: mes dažnai negalėjome sugyventi viena su kita. 

Labai gerai prisimenu vieną kolegę. Aš ja labai žavėjausi!

Lygiavausi į ją ir norėjau būti tokia pati atsidavusi ir kruopšti darbuotoja. Ji man buvo pavyzdys, kaip gerai, kokybiškai, preciziškai gali dirbti žmogus. Matyt, todėl man būdavo taip svarbu jos pritarimas ir palaikymas. Tačiau mūsų santykiai nebuvo lengvi. 

Mes dirbome vienoje komandoje ir tarp mūsų buvo tas keistas, lyg toksiškas meilės - neapykantos jausmas. Kai išgyvendavome meilės fazę, skraidydavau tarsi ant sparnų. Buvau labai motyvuota, gerai jaudavausi darbe, atrodo, net rytinė kava buvo skanesnė. Tačiau, kai mūsų santykiai apkarsdavo, pavirsdavau į piktą ožką, o atmosfera būdavo tokia įkaitusi tarsi tuoj sprogs Černobilio reaktorius, paskui save nusinešdamas dar tris aukštus.

Neapykantos fazės prasidėdavo kiekvieną kartą taip pat ir būdavo vienodos.
 

Kadangi man jos nuomonė būdavo svarbi, prieš svarbius susitikimus, paprašydavau, kad ji peržvelgtų mano temą. Visgi, dirbome vienoje komandoje ir visi kartu buvome atsakingi už tą patį produktą. Kaskart ji sakydavo, kad viskas gerai, negailėdavo pagyrų dėl atlikto darbo. Eidavau į susitikimą lyg ant sparnų, jausdamasi puikiai pasiruošusi, tačiau jei susitikime būdavo vadovų ar kitų svarbių kolegų, trukdavo vos akimirka, kol ji prieš visus sukritikuodavo mano darbą. Vis rasdavo spragą, smulkmeną, kurią pamiršau. 

Man būdavo taip skaudu. 

Greitai tapo aišku, kad ji taip elgiasi specialiai. Puikiai žinojau, kad mano klaidos negalėjo prasprūsti pro jos akis, kai paprašydavau pagalbos. Manau, kad ji taip stengėsi užtikrinti savo poziciją, parodyti, kokia ji gera darbuotoja, kad pro jos akis niekas nepraslysta. Aš niekada nemačiau mūsų kaip konkurenčių, niekada nesikesinau nei į jos darbą, nei poziciją.

Nors nuoskaudų nelaikydavau ilgai, jos pasėjo didelį nepasitikėjimą tiek savimi, tiek kolegomis.

Man vis atrodydavo, jog turiu viską padaryti viena. Būti trimis žingsniais priekyje nei kiti kolegos, žinoti daug daugiau negu visi kiti ir kad niekas manęs neužkluptų netikėtai. Bijodavau išgirsti klausimą, į kurį netėčiau atsakymo. Prisipažinti, kad kažko nežinau, man atrodė didžiausia silpnybė, pralaimėjimas ar mirties nuosprendis, nors giliai viduje supratau, kad to bijoti yra kvaila. 

Mes visi  - analitikai, programuotojai ir testuotojai buvome vienodai atsakingi už savo produktą. Kiekvienas iš mūsų prisidėjo ir kiekvieno iš mūsų darbas buvo svarbus, tad ir atsakomybę turėjome dalintis po lygiai.

Kartą mano komandos vadovas patikėjo man itin svarbią temą. Buvau atsakingoji analitikė. Man reikėjo ne tik atlikti analizę ir kartu su programuotojais paruošti koncepciją. Prie to prisidėjo ir daug organizacinių užduočių. Tarsi būčiau turėjusi mini projektą projekte. 

Giliai širdy savimi didžiavausi. 

Jaučiausi įvertinta, jaučiausi nusipelniusi to pasitikėjimo, bet nesijaučiau gebanti išpildyti viltis. Žinių man netrūko, dirbau ten jau trejus metus, žinojau, kaip viskas vyksta. Tačiau ta baimė, kad nepajėgsiu, esu nepasiruošusi, kad nuvilsiu savo komandos vadovą baigė išgraužti man skrandį.

Stovėjau virtuvėje ir stebėjau iš aparato tekančią kavą. Savo galvoje kūriau eilinį scenarijų, kaip aš nesusidorosiu su užduotimi. “Aš nežinau, ką aš čia darau”: tarstelėjau įėjusiam kolegai. Pasiimk kavą, einam pravėdinsim galvas,- pasakė jis. Bet iš žvilgsnio mačiau, kad nuoširdžiai jam rūpiu.

Mudu sedėjom lauke, kaitino saulė, o aš bėriau savo dvejones ir baimes vieną po kitos. 

Nežinau, kiek laiko mes taip sedėjome, kol aš viską papasakojau, bet jis surūkė visas savo cigaretes. O man palengvėjo. Palengvėjo, nes pagaliau kažkam garsiai išsakiau savo baimes, pagaliau pajutau, kad tai nebus panaudota prieš mane, kad niekas nepasijuoks iš mano silpnybių, kad svarbiame susitikime nebadys pirštais į mano klaidas.

Mano kolega prisipažino, kad ir jam būna visko per daug.

Jam taip pat suabejoja, ar viską suspės. Be to, mūsų vadovas nebūtų tau patikėjęs šio darbo, jei negalvotų, kad susitvarkysi! Ir dar - tu nesi viena, gali paprašyti pagalbos, - mirktelėjo ir nuėjo ieškoti cigarečių automato.

Tiesą sakant, visada galvojau, kad tokia atvira galiu būti tik su kita moterimi, na juk suprantat, mes vyrų pasaulyje turime laikytis išvien, bet pasirodo - ne.

Ne tik moterys gali kalbėtis apie emocijas, nebijoti viena kitai atsiverti ir ne tik mane suprasti. 

Niekada taip atvirai nekalbėjau su kita moterim.

Niekada negalvojau, kad vyras gali būti toks supratingas ir palaikantis, nemanantis, kad tai tiesiog „bobų reikalai“.

Gaila kad išeini. Būtume bent dviese čia tarp vyrų, - pasakė naujoji kolegė per mano atsisveikinimo vakarienę. 

“Patikėk, tai kad tu viena tarp vyrų, bent šiuo atveju, yra geriausia, kas tau galėjo nutikti.”: norėjau jai pasakyti, tačiau tik šyptelėjau ir nuėjau.

Nieko nelauk. Pradėk dabar!

https://kadaraidarykgerai.lt/rasa-jusionyte